Mokykimės lietuvių kalbos

Agne priespaskutinis mazas

Gimtoji kalba yra kalba, kurią asmuo išmoksta pirmiausiai, paprastai iš kitų šeimos narių:

Gimtųjų žodžių apkabintas,
Aš gyvas kalboje.
Sakau: esi man, kaip žibintas
Pasaulio tamsoje.
Kas moka žodį – randa kelią
Visur ir visada.
Sakau: lietuviška knygelė-
Kaip neregiui lazda.
Kalba gimtoji – kasdieninė
Tu – duona mums esi,
Kai tariam: motina, gimtinė,
Dangus – ir mes visi.

(Justinas Marcinkevičius)

Pirmosios lietuviškos knygos buvo pradėtos leisti nuo 1547 m. – M. Mažvydo „Katekizmo“. Nuo M. Mažvydo lietuvių kalba pradėjo gyvuoti ir raštuose. Ji keitėsi, tobulėjo, buvo draudžiama ir naikinama. Bet Ji išliko. Carinės priespaudos laikais net 2000 knygnešių gabendavo lietuvišką žodį iš Prūsijos.

Per gimtąją kalbą žmogus yra susijęs ne tik su savo paties buvimu, bet ir su savąja tauta. Visi iškilūs žmonės suprato gimtosios kalbos vertę, jos svarbą tautos likime ir tai išreiškė savo rašte:

-„Kalba – tai brasta per laiko upę; ji veda į protėvių būstą, bet ten negali patekti tas, kuriam brangūs vandenys” (Vydūnas).

-„Sunaikink ją (kalbą) – užtemdysi saulę danguje, atimsi gyvybę ir garbę“ (M.Daukša 1599m.).

Lietuva- tai mūsų tėvynė, todėl reikia saugoti savo gimtąją kalbą ir mokinti jos mūsų vaikus. Šių kilnių minčių vedina ir nusprendžiau prieš dešimtmetį  įkurti lietuvišką mokyklėlę. Supratau, jog mums, gyvenantiems už Lietuvos ribų, negalima užmiršti protėvių kalbos. Lietuvių kalba nepranyks tol, kol bus šeimų, ugdančių tautai ir Tėvynei stiprios valios ir charakterio asmenybes.

Mūsų mokyklėlėje jaunoji karta ne tik mokosi gimtosios kalbos, bet ir patriotizmo. Stengiamės visas Lietuvai svarbias datas paminėti teatralizuotomis pamokėlėmis, savo rankų darbeliais. Reikia įdėti daug triūso, pastangų, kad mūsų auklėtiniai išmoktų taisyklingai kalbėti savąja kalba, prisimintų ir neužmirštų Tėvynės. Tik sunkus kasdieninis darbas atneša vaisių.

Mokslo skleidėjai ir švietėjai nuo seno vadinami mokytojais. Tik jų nuoširdaus darbo dėka mūsų mokyklėlė ir gyvuoja. Norėčiau padėkoti visiems esamiems ir buvusiems savo kolegoms už jų triūsą, meilę vaikams bei pasiaukojimą.

Labai gražiai apie mus, mokytojus, parašė Bruno Ferrero (italų dvasininkas ir rašytojas):

„Pirmokų Mokytoja paprašė savo vaikų nupiešti, už ką jie norėtų pdėkoti Viešpačiui. Mokytoją nustebino vieno mokinuko piešinys: paprasčiausiai vaikiškai nupiešta ranka. Tačiau kieno ranka? Klasės draugai spėliojo, kieno tai ranka – gal mamos, gal tėčio?

 -Tai Jūsų ranka, mokytoja,- sumurmėjo berniukas.

Ar kada pagalvojote kiek gali Jūsų rankos? Tik Jūsų dėka mielos mokytojos mes esame, tik Jūsų dėka mūsų vaikučiai kiekvieną sekmadienį priartėja prie lietuviškos knygos, prie gimtosios kalbos.